Archeologai Jungtinėje Karalystėje aptiko gerai išsilaikiusias 1,000 metų senumo medines kopėčias. Kasinėjimai 44 lauke, netoli Tempsfordo centrinėje Bedfordšyro dalyje, buvo atnaujinti, o ekspertai aptiko daugiau intriguojančių archeologinių radinių.
MOLA archeologų komandos teigimu, kai kurie atgauti geležies amžiaus medienos dirbiniai yra gana neįprasti. Žmonės praeityje naudojo daug medienos, ypač statydami tokius pastatus kaip apvalūs namai, kurie buvo pagrindinė konstrukcijų forma, kurioje žmonės gyveno per visą geležies amžių (800 m. pr. Kr. – 43 m. po Kr.).
Paprastai vieninteliai apvalių namų pastatų įrodymai yra stulpų skylės, kuriose mediniai stulpai jau supuvę. Taip yra todėl, kad mediena labai greitai suyra, kai įkasama į žemę. Tiesą sakant, mažiau nei 5% archeologinių vietovių visoje Anglijoje yra likusios medienos!
Jei mediena taip greitai suyra, kaip archeologai ją rado?
Medieną skaido grybai ir mikroorganizmai, pavyzdžiui, bakterijos. Tačiau jei mediena yra ant labai šlapios žemės, ji gali sugerti vandenį ir užmirkti. Kai mediena pilna vandens ir palaidota drėgnoje žemėje, ji neišdžiūsta.
Tai reiškia, kad deguonis negali patekti į medieną. Bakterijos negali išgyventi be deguonies, todėl nėra nieko, kas padėtų medienai irti.
„Dalis mūsų kasinėjimų ploto yra negilus slėnis, kuriame dar natūraliai telkiasi gruntinis vanduo. Iš esmės tai reiškia, kad žemė visada šlapia ir pelkėta.
Taip būtų buvę ir geležies amžiuje, kai vietos bendruomenė naudojo šią vietovę vandeniui iš seklių šulinių rinkti. Nors tai reiškė, kad kasinėjimas archeologams buvo labai purvinas darbas, tai taip pat lėmė keletą nuostabių atradimų“, – sakoma MOLA pranešime spaudai.
Pelkėtoje žemėje 2000 metų buvo išsaugoti keli neįtikėtini mediniai objektai. Vienas iš jų buvo geležies amžiaus kopėčios, kuriomis vietinė bendruomenė pasiekė vandenį iš seklaus šulinio.
Mokslininkai taip pat atskleidė objektą, kuris gali atrodyti kaip krepšys, bet nėra. Iš tikrųjų tai vabzdžių plokštės (austos šakelės ir šakos), padengtos tamponu, pagamintos iš tokių medžiagų kaip purvas, skalda, šiaudai ar gyvūnų plaukai. Ši plokštė buvo naudojama vandens duobės išklojimui, tačiau tūkstančius metų taip pat buvo statomi namai. Rasti kai kuriuos išlikusius nuo geležies amžiaus yra neįtikėtinai retai.
Aptikę išsaugotą medieną archeologai turi veikti greitai. Svarbiausia, kad mediena būtų drėgna, kol ją laboratorijoje gali kruopščiai išdžiovinti patyrę konservatoriai. Jei jis nebus laikomas šlapias, jis pradės greitai irti ir gali visiškai suirti!
Ko galime pasimokyti iš medžio?
„Iš šių medinių daiktų galime daug pasimokyti. Taip pat galėsite pamatyti, kaip žmonės juos gamino ir naudojo savo kasdieniame gyvenime, o sužinoję, kokią medieną jie naudojo, papasakosime apie toje vietovėje augusius medžius. Tai gali padėti mums atkurti, kaip kraštovaizdis atrodė tuo metu ir kaip tas kraštovaizdis keitėsi per visą istoriją.
Šioje drėgnoje aplinkoje galima išsaugoti ne tik medieną! Taip pat randame vabzdžių, sėklų ir žiedadulkių. Visa tai padeda mūsų aplinkos archeologams susidaryti vaizdą, kaip Bedfordšyro ir Kembridžšyro kraštovaizdis atrodė prieš 2000 metų.
Žvelgdami į žiedadulkes ir vandenyje išlikusius augalus, jie jau atpažino kai kuriuos netoliese augančius augalus, tarp jų – vėdrynus ir melsvus! MOLA mokslo komanda aiškina.
Archeologiniai darbai šioje vietoje tęsiasi. Dabar medieną kruopščiai išdžiovins mūsų konservatoriai, o tada specialistai galės apžiūrėti šiuos medinius daiktus.
