Gyvybė Žemėje per visą savo egzistavimo laikotarpį patyrė reikšmingų pokyčių – penki pagrindiniai masiniai išnykimai buvo esminiai lūžio taškai. Šie kataklizminiai įvykiai, trunkantys milijardus metų, suformavo evoliucijos eigą ir nulėmė dominuojančias kiekvienos eros gyvybės formas. Pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkai bando išspręsti šią problemą supančios paslaptys šiuos masinius išnykimus, tiriant jų priežastis, padarinius ir žavingi padarai kurie atsirado po jų.
Vėlyvasis Ordovikas: pokyčių jūra (prieš 443 mln. metų)
Vėlyvojo Ordoviko masinis išnykimas, įvykęs prieš 443 milijonus metų, pažymėjo reikšmingą perėjimą Žemės istorija. Tuo metu didžioji dalis gyvybės egzistavo vandenynuose. Moliuskai ir trilobitai buvo dominuojančios rūšys, o pirmosios žuvys su žandikauliais pasirodė ir sudarė sąlygas būsimiems stuburiniams gyvūnams.
Manoma, kad šį išnykimo įvykį, išnaikinantį maždaug 85 % jūrų rūšių, sukėlė daugybė apledėjimų pietiniame Žemės pusrutulyje. Ledynams plečiantis, kai kurios rūšys žuvo, o kitos prisitaikė prie šaltesnių sąlygų. Tačiau ledui atsitraukus, šie išgyvenusieji susidūrė su naujais iššūkiais, pavyzdžiui, keitėsi atmosferos sudėtis, dėl kurių buvo patirti tolesni nuostoliai. Tiksli apledėjimo priežastis tebėra diskusijų tema, nes įrodymus užgožė žemynų judėjimas ir jūros dugno atsinaujinimas.
Keista, kad šis masinis išnykimas drastiškai nepakeitė dominuojančių Žemėje rūšių. Daugelis esamų formų, įskaitant mūsų stuburinius protėvius, išliko mažesniais skaičiais ir galiausiai atsigavo per kelis milijonus metų.
Vėlyvasis devonas: lėtas nuosmukis (prieš 372–359 mln. metų)
Vėlyvojo devono masiniam išnykimui, trukusiam nuo 372 iki 359 milijonų metų, buvo būdingas lėtas nuosmukis, o ne staigus katastrofiškas įvykis. Šiuo laikotarpiu auga augalų ir vabzdžių kolonizacija žemėje, vystėsi sėklos ir vidinės kraujagyslių sistemos. Tačiau sausumoje gyvenantys žolėdžiai gyvūnai dar nesukėlė didelės konkurencijos su augančiais augalais.
Šio išnykimo įvykio, žinomo kaip Kellwasser ir Hangenberg įvykiai, priežastys tebėra mįslingos. Kai kurie mokslininkai spėja, kad meteorito smūgis ar šalia esanti supernova galėjo sukelti atmosferos sutrikimų. Tačiau kiti teigia, kad šis išnykimo įvykis nebuvo tikras masinis išnykimas, o greičiau natūralus išnykimo ir lėtesnės evoliucijos laikotarpis.
Permas-Triasas: Didysis mirtis (prieš 252 mln. metų)
Permo ir triaso periodo masinis išnykimas, dar žinomas kaip „Didysis mirtis“, buvo pražūtingiausias išnykimo įvykis Žemės istorijoje. Tai įvyko maždaug prieš 252 milijonus metų, todėl dauguma planetos rūšių išnyko. Apskaičiuota, kad net 90–96 % visų jūrų rūšių ir 70 % sausumos stuburinių išnyko.
Šio katastrofiško įvykio priežastys tebėra menkai suprantamos dėl gilaus palaidojimo ir išsibarsčiusių įrodymų, kuriuos sukėlė žemynų dreifas. Panašu, kad išnykimas buvo palyginti trumpas, galbūt susitelkęs per milijoną metų ar mažiau. Buvo pasiūlyti įvairūs veiksniai, įskaitant besikeičiančius atmosferos anglies izotopus, didelius ugnikalnių išsiveržimus šiuolaikinėje Kinijoje ir Sibire, degančius anglies sluoksnius ir atmosferą keičiančius mikrobų žydėjimus. Šių veiksnių derinys greičiausiai lėmė reikšmingus klimato pokyčius, kurie sutrikdė ekosistemas visame pasaulyje.
Šis išnykimo įvykis iš esmės pakeitė gyvybės Žemėje eigą. Sausumos tvariniams atsigauti prireikė milijonų metų, o tai galiausiai sukėlė naujas formas ir atvėrė kelią vėlesnėms epochoms.
Triasas-juros periodas: dinozaurų iškilimas (prieš 201 mln. metų)
Triaso ir juros periodo masinis išnykimas, įvykęs maždaug prieš 201 milijoną metų, buvo ne toks stiprus nei Permo ir Triaso periodo įvykis, tačiau vis tiek turėjo reikšmingos įtakos gyvybei Žemėje. Triaso laikotarpiu žemėje dominavo archozaurai – dideli į krokodilus panašūs ropliai. Šis išnykimo įvykis sunaikino daugumą archozaurų, sukurdamas galimybę atsirasti išsivysčiusiam pogrupiui, kuris ilgainiui taptų dinozaurais ir paukščiais, dominuojančiais žemėje Juros periodo laikotarpiu.
Pagrindinė triaso ir juros periodo išnykimo teorija rodo, kad vulkaninė veikla Centrinėje Atlanto magminėje provincijoje sutrikdė atmosferos sudėtį. Magmai išsiliejus Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje, šios sausumos masės pradėjo skilti, nešdamos pirminio lauko gabalus per Atlanto vandenyną. Kitos teorijos, pavyzdžiui, kosminis poveikis, nukrito iš palankumo. Gali būti, kad neįvyko joks išskirtinis kataklizmas, o šis laikotarpis buvo tiesiog pažymėtas greitesniu išnykimo greičiu nei evoliucija.
Kreidos periodas-paleogenas: dinozaurų pabaiga (prieš 66 mln. metų)
Bene labiausiai žinomas kreidos ir paleogeno masinis išnykimas (taip pat žinomas kaip KT išnykimas) pažymėjo dinozaurų pabaigą ir kainozojaus eros pradžią. Maždaug prieš 66 milijonus metų buvo išnaikinta daugybė rūšių, įskaitant ne paukščių dinozaurus. Dabar plačiai pripažįstama, kad šio išnykimo priežastis yra didžiulio asteroido smūgio rezultatas.
Geologiniai įrodymai, tokie kaip padidėjęs iridžio kiekis nuosėdų sluoksniuose visame pasaulyje, patvirtina asteroido smūgio teoriją. Chicxulub krateryje Meksikoje, susidariusiame po smūgio, yra iridžio anomalijų ir kitų elementų, tiesiogiai susiejančių jį su pasauliniu sluoksniu, kuriame gausu iridžio. Šis įvykis turėjo didžiulį poveikį Žemės ekosistemoms, paruošdamas kelią žinduolių ir įvairių gyvybės formų, kurios dabar gyvena mūsų planetoje, atsiradimui.
Baigiamosios mintys
Penki pagrindiniai masiniai išnykimai Žemės istorijoje suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant mūsų planetos gyvybės eigą. Nuo vėlyvojo ordoviko iki kreidos-paleogeno išnykimo kiekvienas įvykis atnešė reikšmingų pokyčių, dėl kurių atsirado naujų rūšių ir sumažėjo kitų. Nors šių išnykimų priežastys vis dar gali turėti paslapčių, jos yra esminis priminimas apie gyvybės Žemėje trapumą, atsparumą ir prisitaikymą.
Tačiau dabartinė biologinės įvairovės krizė, kurią daugiausia nulėmė žmogaus veikla, pvz., miškų naikinimas, tarša ir klimato kaita, gali sutrikdyti šią trapią pusiausvyrą ir gali sukelti šeštą didelį išnykimo įvykį.
Praeities supratimas gali padėti mums orientuotis dabartyje ir priimti pagrįstus sprendimus dėl ateities. Tyrinėdami šiuos pagrindinius išnykimo atvejus, mokslininkai gali įgyti įžvalgų apie galimas mūsų veiksmų pasekmes ir sukurti strategijas, kaip apsaugoti ir išsaugoti vertingą Žemės biologinę įvairovę.
Tai yra šios eros poreikis, kad pasimokytume iš praeities klaidų ir nedelsiant imtumėmės veiksmų, kad sumažintume poveikį aplinkai, kad išvengtume tolesnio katastrofiško rūšių nykimo. Įvairių mūsų planetos ekosistemų likimas ir daugybės rūšių išlikimas priklauso nuo mūsų bendrų pastangų.
Perskaitę apie 5 masinius išnykimus Žemės istorijoje, skaitykite apie Garsios prarastos istorijos sąrašas: kaip šiandien prarandama 97% žmonijos istorijos?
